Atėjus vasarai norisi būti gamtoje ir džiaugtis vandens pramogomis. Viena tokių – baidarės. Irklavimas jomis – tai fizinių pratimų rūšis, galimybė aktyviai poilsiauti, pramoga. Tačiau pakalbėkime plačiau apie irklavimą, kaip sporto šaką. Tai valties varymas vieno ar kelių irkluotojų, sėdint nugara į valties priekį ar baidarės galą ir naudojant irklus kaip antros eilės svertus.Irkluojant baidarę labiausiai dirba nugaros, pilvo, dubens ir pečių raumenys, o sportininkas klūpi ant specialios pritaikytos pagalvės .
Vakaruose baidarės irklavimas žymimas raide „K“ ( angl. kajak), o kanojų – raide „C“ (angl. canadier). Abi sporto šakos, t. y. baidarių ir kanojų irklavimas vadinamas kanų sportu.
Kalbant apie baidarės istoriją, reikėtų akcentuoti, kad dauguma Anglijos Karališkojo baidarininkų klubo narių keliaudavo savo valtimis ir taip daugelyje šalių sukėlė susidomėjimą nauju irklavimo būdu, o vėliau jį imta naudoti ir turizmo varžybose. Baidarių ir kanojų varžybų istorija palyginti vėlyva. Populiarindamas baidarių ir kanojų irklavimą, McGregoras, Napoleono III-ojo kvietimu, 1867 metais Paryžiuje organizavo šių valčių regatą. 1874 metais regatą organizavo Anglijos Karališkasis klubas, įsteigęs „Iššūkio taurės“ prizą. Jis ir Niujorko klubo prizai egzistuoja dar ir iki šiol.
1877 metais Gerberditas Klintcas su daktaru D. Petenu dalyvavo parodomajame vienviečių baidarių plaukime akademinių valčių varžybų metu Moaso upėje Liutache, kur varžybas stebėjo Belgijos karalius Leopoldas. Čia baidarės ir kanojos populiarinimas buvo labai sėkmingas. Europoje susikūrė daugybė specializuotų klubų: 1876 m. Brasalyje, 1885 m. Bonoje ir Hanoveryje, 1900 m. Vokietijoje ir Švedijoje, 1904 m. Prancūzijoje, 1908 m. Prahoje ir kt. miestuose. Klubai organizuodavo oficialias regatas ir turistines keliones baidarėmis ir kanojomis. Pirmasis Pasaulinis karas ilgam nutraukė šių valčių irklavimo vystymą.
Gaminant baidares ir kanojas Europoje, buvo panaudota akademinių valčių gamybos patirtis, tačiau tuo pat metu Skandinavijos konstruktoriai, neturėdami jokios patirties ir tradicijų, eksperimentiniu būdu gamino valtis ir jiems pasisekė dar geriau. Tai buvo išsiaiškinta 1923 m. Švedų žaidynėse Gioteburge, kai paaiškėjo, kad vokiečių baidarės palyginus su švediškomis yra sunkios ir plaukia daug lėčiau, nors ir vienoj, ir kitoj šaly buvo gaminamos pagal senąjį eskimų modelį.
Tarptautinių varžybų skaičius nuolat augo. 1925 m. Prahoje įvykusios varžybos sukėlė didelį olimpinio kongreso dalyvių susidomėjimą ir 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse baidarininkai ir kanojininkai išsidalino pirmuosius olimpinius medalius
Šiandien baidarių ir kanojų irklavimas vis dar olimpinė sporto šaka. Jų distancijos – 200 ir 1000 metrų. Varžybos vyksta stovinčiame vandenyje – ežeruose, kanaluose, tvenkiniuose ir pan. Šiuo sportu rūpinasi Tarptautinė baidarių ir kanojų irklavimo federacija, įkurta 1924 m.